Autonomija

Autonomijos reiškinį geriausia suprasti apibrėžus autonomijos sąvoką, išskyrus jos formas ir išnagrinėjus įvairių užsienio šalių praktiką. Tai leidžia įvertinti autonomijos privalumus ir trūkumus.
Palestinos autonomija – valstybinis darinys atstovaujantis Cisjordanijos ir Gazos ruožo arabus. Sukurta 1993 m. pagal Oslo susitarimus, po derybų su Izraeliu dėl palestiniečių-Izraelio konflikto nutraukimo. Palestinos autonomija turi prezidentą ir visuotiniuose rinkimuose renkamą parlamentą, policiją ir atstovus daugelyje šalių.
Rusijos konstitucinės teisės teorijoje autonomija nagrinėjama kaip viena valstybės teritorinės struktūros ypatybių. Teorijoje ji suprantama dviem aspektais. Plačiąja prasme autonomija reiškia nepriklausomybės (savivaldos administraciniame sektoriuje) suteikimą šalies regionui, o siaurąja – kaip vienas iš šalies regiono savivaldos tipų. Kosovo statuso klausimo išsprendimas svarbus užtikrinant stabilumą ir taiką Balkanų regione. JT inspiruotos diskusijos Kosovo ateities klausimu įgavo pagreitį 2005 m. lapkritį. Tuo metu JT generalinis sekretorius Kofis Ananas informavo Saugumo Tarybą, kad nori paskirti buvusį Suomijos prezidentą Marti Ahtisaari kaip savo specialųjį atstovą išspręsti Kosovo provincijos statuso problemą. Taigi Rusijos konstitucinės teisės teorijoje gana dažnai analizuojama tik teritorinės autonomijos forma.